Kęstučio g. 54/1, Vilnius :
          Darbo laikas: I-V 8.30-20.00; VI 9.00-18.00
          Tel. (8 5) 275 5035 (Registratūra).
          Mob. +370 652 99992

Filaretų g. 35, Vilnius :
Darbo laikas: I-V 8.30-20.00; VI-VII 9.00-18.00
Tel. (8 5) 215 4202 (Registratūra),
Mob. 8 698 17724

Epilepsija  
Epilepsijos gydymas  

Epilepsija

Su šia liga žmonės susidūrė dar antikos laikais. Tai, be abejo, buvo viena iš „sunkiausių“ ligų, aprašytų Hipokrato. Jei suprasite kas sukelia priepuolius, kaip epilepsija yra gydoma ir kaip šiuolaikinė veterinarija gali padėti Jūsų augintiniui – pagerinsite tiek gyvūno, tiek savo gyvenimo kokybę.

Susitikite su savo veterinaru

Jis geriausiai žino Jūsų augintinio sveikatos būklę, kokiomis ligomis jis yra sirgęs ar serga šiuo metu ir kokie buvo naudojami vaistai.

Domėkitės savo augintinio liga ir nebijokite klausti. Jeigu Jums neaišku kodėl reikia atlikti vienus ar kitus tyrimus, kodėl skiriamas būtent toks gydymas – Jūsų veterinaras turi paaiškinti Jums kaip tai padės Jūsų gyvūnui.

Atminkite, kad internete platinama įvairiausia informacija, tačiau nereikėtų ja aklai pasitikėti, nebent ją publikuoja patikimas, savo sritį išmanantis specialistas. Pasidalinkite surinkta informacija su savo veterinarijos gydytoju ir jis padės Jums atskirti naudingus patarimus nuo nereikalingų, ar net galinčių pakenkti Jūsų augintiniui.

Svarbiausia ką Jūs turite žinoti

Nekeiskite ir nenutraukite gydymo nepasitarę su savo veterinaru!

Apsilankykite pas savo veterinarą bent jau kartą per metus pakartotinai apžiūrai.

Jeigu priepuolis tęsiasi 5-10 minučių ar pasikartoja 3 ar daugiau kartų per dieną – skubiai apsilankykite pas veterinarijos gydytoją.

Atminkite, kad gyvenate su epilepsija, o ne dėl epilepsijos!

Pritaikius tinkamą gydymą gyvūnai gyvena pilnavertį normalų gyvenimą su retkarčiais pasitaikančiomis „juodomis“ dienomis. Džiaukitės tomis „šviesiomis“ dienomis! Džiaukitės savo augintiniu! Taip, Jūsų augintinis serga rimta liga, tačiau neleiskite jai sutrikdyti Jūsų gyvenimo.

Kas ta epilepsija?

Paprastai epilepsija vadinami pasikartojantys traukuliai. Dėl įvairiausių priežasčių gyvūnui traukuliai gali pasireikšti tik vieną kartą gyvenime, tačiau jeigu tie priepuoliai laikas nuo laiko kartojasi – mes juos vadiname epilepsija. Traukuliai – tai smegenų ligos požymis, lygiai taip pat kaip kosulys yra plaučių ligos požymis. Bet kas, kas pažeidžia smegenis gali sukelti traukulius. Jeigu nustatoma traukulių priežastis, pvz.: smegenų auglys ar insultas – tada sakoma, kad gyvūnas serga simptomine (ar antrine) epilepsija. Tai yra – traukuliai yra ligos, kurią įmanoma nustatyti, požymis. Jeigu gyvūnas visapusiškai ištiriamas, tačiau nerandama traukulius sukėlusios priežasties – tokia epilepsija vadinama idiopatine (arba pirmine). Dauguma idiopatinių epileptikų turi paveldimą ligos formą, kuri paprastai pasireiškia 1-3 metų amžiaus gyvūnams. Tam tikros veislės šunys yra linkę sirgti šia liga.

Kaip dažnai pasireiškia epilepsija?

Epilepsija yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių šunų neurologinių sutrikimų, tačiau kiek ji dažna nėra tiksliai nustatyta. Remiantis vienais duomenimis sergamumas epilepsija šunų tarpe siekia 4%, kitais duomenimis – iki 14%. Ši liga rečiau pasireiškia katėms ar kitiems gyvūnams dėl to, kad jiems nėra būdinga paveldima epilepsijos forma.

Kaip galima nustatyti kada gyvūnui bus priepuolis?

Niekas nežino kada epileptikui prasidės priepuolis. Kai kuriems gyvūnams traukuliai būna labai reguliarūs, kitiems traukuliai pasireiškia tik esant tam tikrai situacijai, pvz.: stresui ar oro permainoms. Tačiau net remiantis anksčiau įvykusių priepuolių aplinkybėmis sunku nustatyti kada įvyks kitas priepuolis. Deja, daugumai epileptikų nepavyksta nustatyti priepuolių šablono.

Kaip nustatoma idiopatinė epilepsija?

Idiopatinės epilepsijos diagnozė nustatoma atmetimo būdu. Tai yra – ieškoma kitų traukulius sukeliančių priežasčių, tačiau kai jų nerandama, diagnozuojama idiopatinė epilepsija. Kaip bus atliekamas diagnozavimas priklauso nuo klinikinių simptomų, gydyklos ir gyvūno šeimininko galimybių. Nepatyrusiam specialistui apalpimai ar silpnumo priepuoliai gali atrodyti lygiai kaip epilepsijos priepuolis. Todėl Jūsų veterinarui reikia detalaus atpasakojimo ką Jūs matėte priepuolio metu. Iš Jūsų pasakojimo bus nuspręsta kokio tipo priepuoliai pasireiškia Jūsų augintiniui. Kai tik galėsite, iš karto po priepuolio, smulkiai aprašykite viską ką matėte. Jeigu tik yra galimybė – nufilmuokite gyvūną priepuolio metu ir pateikite šią medžiagą savo veterinarui ar neurologui.

Siekiant atmesti tam tikras ligas veterinarai turės atlikti keletą testų. Kai kuriems tyrimams atlikti Jūsų gydytojas gali nukreipti gyvūną pas neurologus. Net jei gyvūnas yra tokio amžiaus kai pasireiškia idiopatinė epilepsija – kol neatliksime kitų tyrimų negalime sakyti, jog tai būtent pirminė epilepsija. Remiantis Podell atliktu tyrimu (1995) buvo nustatyta, kad daugiau negu trečdaliui šunų, esančių 1-5 metų amžiaus, nustatoma aiški traukulių priežastis. Tai rodo, kad epileptiniam šuniui turim atlikti visus įmanomus tyrimus ieškant traukulius sukeliančios priežasties. Tačiau reikia atsižvelgti ir į finansinę tokio diagnozavimo pusę.

Elektroencefalograma (EEG) yra labai naudinga diagnozuojant epilepsiją, tačiau ją atlikti gyvūnams yra sudėtingiau negu žmogui. Jeigu EEG matomi pakitimai – galima drąsiai teigti, kad turim epilepsinius priepuolius ir galima numatyti kurioje vietoje vyksta pažeidimas. Tačiau problema yra ta, kad pakitimai EEG, kaip ir priepuoliai, tai atsiranda – tai pranyksta. Jeigu įrašinėsime EEG ne priepuolio metu galime neaptikti jokių pakitimų. Taip pat sudėtinga atlikti EEG nemiegančiam gyvūnui, todėl neretai naudojami raminantys preparatai, kad įrašymo metu gyvūnas nejudėtų.

Taigi, sudėjus visus pliusus ir minusus, epilepsija dažniausiai diagnozuojama iš klinikinių simptomų be EEG.

Kiti būtini tyrimai

Kepenų ligos gali sukelti traukulius, o antiepilepsiniai vaistai – pažeisti kepenis. Todėl tik pirminiame diagnozavime, tiek kasmetinėje gyvūno apžiūroje rekomenduojama atlikti kraujo tyrimus kepenų funkcijai įvertinti.

Priklausomai nuo Jūsų gyvūno amžiaus, traukulių tipo ir neurologinės apžiūros rezultatų – Jūsų veterinaras gali pasiūlyti atlikti tolimesnius tyrimus. Įprastinėse rentgeno nuotraukose galima įvertinti kaukolės kaulų vientisumą, tačiau pačių smegenų jose nepamatysi. Todėl siekiant įvertinti pačias smegenis rekomenduoja atlikti magnetinio rezonanso tyrimą (MRT) ar kompiuterinę tomografiją (KT). Kol kas šie tyrimai Lietuvoje nėra atliekami gyvūnams, tačiau ateityje bus įmanomi. O esant būtinybei gyvūnas siunčiamas pas užsienio neurologus. Atlikus minėtus tyrimus galima nustatyti tokius pažeidimus kaip smegenų augliai ar vandenligė, kurie dažniausiai sukelia traukulius, ir kuriuos kartais įmanoma pagydyti.

Traukulius gali sukelti ir smegenų uždegimas (encefalitas). Šunims encefalitą dažniausiai sukelia Maro virusas. Dėl šios priežasties rekomenduojama reguliariai kasmet skiepyti savo augintinius. O neskiepytam šuniui, kuriam prasidėjo traukuliai, veterinaras rekomenduos atlikti šunų Maro eksprestestą.

Kas tie traukuliai?

Traukulius sukelia elektrinių impulsų „audra“ smegenyse. Sveikos smegenų ląstelės bendravimui tarpusavyje naudoja elektrinius ir cheminius impulsus. Šis bendravimas gali būti sujaudinantis/sužadinantis (aktyvuojantis sekantį neuroną) arba slopinantis (stabdantis sekantį neuroną). Smegenyse palaikoma tiksli pusiausvyra tarp šių sužadinančių ir slopinančių impulsų. Jeigu ši pusiausvyra smegenyse sutrinka iki susijaudinimo – per daug ląstelių per stipriai sužadinama ir pasireiškia traukuliai. Tačiau nesupainiokite – kalbama apie atskirų smegenų neuronų sužadinimą ar slopinimą, bet ne apie Jūsų gyvūno susijaudinimą Jums grįžus namo. Iš tiesų dažniausiai priepuoliai gyvūnams pasireiškia tada, kai jie būna labiausiai atsipalaidavę ar miega. Tačiau retkarčiais priepuoliai stebimi žaidimų metu ar gyvūnui emocingai susijaudinus.

Elektroencefalogramos (EEG) metu galima užfiksuoti per stiprų nervinių ląstelių jaudinimą kaip išreikštą elektrinį impulsą. Ši elektrinių impulsų „audra“ sukelia gyvūno elgesio ir judesių pakitimus, kuriuos vadiname traukuliais. Priklausomai nuo pažeidimo kilmės ir vietos traukuliai yra skirstomi į kelis tipus.

Traukulių tipai

Bendrai traukuliai yra skirstomi į du tipus: generalizuotus ir židininius (arba dalinius) traukulius.

Generalizuotų traukulių metu elektrinių impulsų „audra“ prasideda iš karto visame smegenų plote. Dalinių traukulių metu elektrinis aktyvumas sustiprėja tik tam tikroje nedidelėje smegenų dalyje. Kadangi Jūsų veterinaras gali ir nepamatyti priepuolio, todėl jis pasitikės tik Jūsų pateikta informacija, kad galėtų klasifikuoti traukulius. Savo veterinarui ar neurologui tiksliai papasakokite ką matėte priepuolių metu.

Generalizuoti, toniniai-kloniniai (grand mal) traukuliai

Toliau generalizuoti traukuliai yra skirstomi į du subtipus: pagrindinius motorinius traukulius (grand mal) ir alpimus (petit mal). Klasikiniai traukuliai – tai grand mal, neretai vadinami toniniais-kloniniais. Tipiškai traukuliai susideda iš trijų dalių: auros (prodrominės stadijos), pačių traukulių (ictus) ir potraukulinės būsenos (post-ictus) Tačiau ne visada visos trys dalys būna vienodai išreikštos.

Dažniausiai priepuoliai stebimi kai gyvūnas būna pilnai atsipalaidavęs, tyloje. Aišku, priepuoliai gali pasireikšti bet kokiu metu, tačiau jeigu pastebima, kad jie prasideda kai gyvūnas juda ar yra labai susijaudinęs – galima įtarti širdies problemas ar mažą cukraus kiekį kraujyje.

Lygiai kaip kai kurie šunys gali pajausti kada jų epileptiką šeimininką ištiks priepuolis, taip ir kai kurie šeimininkai pajunta kada jų epilepsija sergančiam šuniui prasidės traukuliai. Tai aura (prodrominė stadija) – aiškūs pakitimai gyvūno elgsenoje, kurie signalizuoja apie artėjantį priepuolį. Dažniausiai auroje gyvūnas būna labai liūdnas arba neramus. Jis gali siekti šeimininko dėmesio, arba atvirkščiai – slėptis. Neretai aura maišoma su židininio priepuolio pradžia.

Tipiškas toninis-kloninis priepuolis prasideda stipriu raumenų įtempimu (toninė dalis). Paprastai gyvūnas nugriūna ant šono, stipriai ištiesia galūnes į priekį, galvą užverčia link nugaros. Kai tik prasideda priepuolis – gyvūnas praranda sąmonę (nors akys neretai lieka atmerktos). Kartais pasireiškia vokalizacija (šuo inkščia, kaukia, staugia, loja) ar snukio raumenų trūkčiojimai. Vokalizacija yra nevalinga ir tikrai nerodo skausmo! Dažniausiai būna gausus seilėtekis, gyvūnas gali pasišlapinti, pasituštinti ar išspaudžia analines liaukutes. Tai taip pat visiškai nekontroliuojami procesai, nes priepuolio metu gyvūnas būna be sąmonės. Toninė dalis trunka labai trumpai (mažiau nei 30 sekundžių), po kurios prasideda ritmiški judesiai (kloninė dalis). Tipiškai stebimi žandikaulių judesiai, plaukimo ar bėgimo judesiai galūnėse. Traukulių metu gyvūnas kvėpuoja netolygiai, todėl liežuvis gali pamėlynuoti. Net jei Jums atrodo kad priepuolis tęsiasi visą amžinybę, iš tiesų jis netrunka ilgiau kaip 2 minutes. Jeigu priepuolis trunka daug ilgiau – reiktų sunerimti, kad gyvūnas nepereitų į pastovaus priepuolio (status epilepticus) būseną. Tokiu atveju nedelsdami kreipkitės į veterinarijos gydytoją.

Popriepuolinis elgesys

Po priepuolio kurį laiką gyvūnas gali gulėti nejudėdamas. Po to vėl atsistoja ant kojų. Kartais šunys iš karto po priepuolio pašoka ant kojų ir elgiasi lyg nieko nebuvę. Tačiau daugumai prireikia tam tikro laiko atsigauti. Dažnai popriepuolinės stadijos metu gyvūnas būna lyg aklas, be orientacijos. Gali blaškytis po namus atsitrenkdamas į pakeliui esančius daiktus. Kartais būna labai alkanas ir suėda bet kokį surastą maistą. Labai retai, tačiau kai kurie gyvūnai šiuo periodu tampa agresyvūs, ypač tai būdinga laikomiems pririštai. Nors tai ir gana retas reiškinys, tačiau būtina jį laiku pastebėti, ypač jei šuo yra didelės veislės, o namuose yra mažų vaikų. Popriepuolinis elgesys atsistato per kelias valandas ir šuo tampa vėl toks kaip buvęs.

Tačiau ne visada priepuoliai vyksta taip kaip parašyta. Kai kuriems gyvūnams visai nebūna auros ir traukuliai prasideda staiga. Kai kurie šunys iš karto po priepuolio pašoka ant kojų ir elgiasi lyg nieko nebuvę, o kiti gali būti dezorientuoti kelias dienas. Vieniems gyvūnams priepuolio metu gali pasireikšti tik toninis rigidiškumas, o kitiems – tik kloniniai traukuliai. Itin retai, bet kartais gyvūnas tiesiog nukrenta ant šono ir guli nejudėdamas. Toks priepuolis dažniau pasitaiko esant alpimams (petit mal), bet kartais būna ir su traukuliais.

Priepuolių eilė ir status epilepticus

Dauguma priepuolių būna pavieniai ir trunka labai trumpai. Tačiau kartais jie būna daug sudėtingesni. Didelių veislių šunims būdinga priepuolių eilė. Tokiu atveju šuniui bus vienas priepuolis, po kurio jis atsigauna. Tada po kelių valandų vėl pasireikš kitas priepuolis. Iš tiesų šuo pilnai neatsigauna tarp priepuolių. Tada būna dar vienas priepuolis, ir dar vienas, ir dar vienas, ir dar... Kartais tai pereina į pastovų priepuolį, kuris nesibaigia – epilepsinė būsena vadinama status epilepticus. Retkarčiais status epilepticus prasideda iš niekur nieko; gyvūnui prasideda traukuliai ir nesibaigia. Bet kokiu atveju tai skubios veterinaro pagalbos reikalaujanti situacija.

Traukulių pasekmės

Dauguma traukulių yra trumpi, ir tinkamai gydant gyvūnas gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Tačiau šiaip ar taip traukuliai yra rimtas sutrikimas ir gali sukelti pažeidimus smegenyse. Šie pažeidimai su laiku yra linkę kauptis ir didėti. Jeigu priepuolis trumpas – pagrindinė jo pasekmė yra ateityje pasireikšiantis dar vienas priepuolis. Todėl stebima tendencija, kad laikui bėgant epilepsija sunkėja, ypač jeigu negydoma.

Jeigu priepuolis trunka ilgiau kaip 30 minučių yra didelė tikimybė, kad smegenyse atsiras nebepataisomų rimtų smegenų pažeidimų. Jie gali pasireikšti kaip asmenybės sutrikimas, atminties praradimas išmoktiems dalykams (paklusnumui, komandoms). Kartais tokie traukuliai gali sukelti komą. Dėl intensyvaus raumenų aktyvumo smarkiai pakyla kūno temperatūra, gyvūnas kvėpuoja netolygiai. Pasitaiko atvejų, kad traukuliai sukelia tokį stresą gyvūno organizmui, jog jį ištinka širdies smūgis ir jis miršta. Laimei tokie atvejai yra labai reti.

Alpimai (petit mal)

Šis priepuolių subtipas būdingas žmonėms. Jie skiriasi nuo grand mal tuo, kad vyksta elektrinių impulsų slopinimo banga, o ne sužadinimo. Nėra pilnai ištirta ar iš tiesų gyvūnams būna alpimo priepuoliai. Neretai gyvūnui pasireiškiantys petit mal priepuoliai iš tikrųjų būna židininiai priepuoliai.

Židininiai priepuoliai

Židininio ar dalinio priepuolio metu elektrinių impulsų „audra“ prasideda izoliuotoje smegenų dalyje. Židininys priepuolis gali ir likti lokalizuotas, arba išplinta per visas smegenis ir sukelia generalizuotą priepuolį. Todėl kai kuriais atvejais numanoma aura iš tikrųjų būna židininys priepuolis, pereinantis į generalizuotą. Jeigu gyvūnui pasireiškia tokio tipo traukuliai – galima drąsiai įtarti, kad yra tam tikros vietos pažeidimas. Todėl atliekami tyrimai nustatyti ligom, kurios sukelia ribotus smegenų pažeidimus, pvz.: infekcijos ar augliai.

Paprasti židininiai priepuoliai prasideda smegenų dalyse atsakingose už tam tikros kūno dalies motoriką. Dažniausiai stebimas snukio raumenų trūkčiojimas, mirksėjimas. Neretai paveikia tik viena snukio pusė. Jeigu židininys išplinta – paveikiamos kitos tos pačios kūno pusės dalys. Pavyzdžiui, pradeda trūkčioti priekinė koja. Paprastai tokio priepuolio metu gyvūnas būna sąmoningas, ieško šeimininko nesuprasdamas kas jam darosi. Čia traukuliai gali ir pasibaigti, arba pereiti į generalizuotą priepuolį. Jeigu jis išplinta – gyvūnas praranda sąmonę ir prasideda klasikinis toninis-kloninis priepuolis.

Kompleksiniai židininiai priepuoliai prasideda smegenų dalyse atsakingose už emocijas ir elgseną (smilkininėse srityse). Kai prasideda toks priepuolis – paveikiama gyvūno sąmonė, todėl jis elgiasi keistai. Jis gali bėgti nesustodamas kelias dešimtis kilometrų, atlikti betikslius pasikartojančius veiksmus ar net pradeda elgtis agresyviai. Kitais atvejais sutrinka organizmo veikla ir prasideda viduriavimas ar vėmimas. Kompleksiniai židiniai priepuoliai, kaip ir visi epilepsiniai priepuoliai trunka neilgai.

Dažniausiai agresyviai ar keistai besielgiantys šunys turi elgesio problemų. Tačiau, jeigu tokie pokyčiai pasireiškia retai, ir kartais stebimi generalizuoti priepuoliai – galima įtarti kompleksinius židininius priepuolius ir juos gydyti atitinkamai. Žmonėms su tokiais priepuoliais patiria haliucinacijas. Kai kuriems šunims pastebimi „musių gaudymo“ epizodai, kai jie gaudo aplink galvą skraidančias įsivaizduojamas muses. Tai gali būti haliucinacijos, tačiau kaip yra iš tiesų – sunku pasakyti.

Kas dar gali atrodyti kaip priepuolis?

Kai kurios būklės gali būti maišomos su epilepsiniais priepuoliais. Šunims, sergantiems vidinės ausies uždegimu gali prasidėti priepuoliai. Šunims, segantiems širdies ligomis gali būti alpimo priepuoliai. Pasitaiko miego sutrikimų, kai miego metu ištinka kolapsas ar pasireiškia intensyvūs galūnių judesiai. Atskirti šias būkles veterinarui padės Jūsų pasakojimas apie priepuolį.

Epilepsijos gydymas

Idealiausia būtų, jeigu būtų įmanoma pašalinti epilepsijos priežastį, kad gyvūnas niekados daugiau nebepatirtų priepuolių. Jeigu epilepsija simptomatinė, kartais užtenka išgydyti ją sukėlusią liga (pavyzdžiui išoperuoti smegenų auglį) ir epilepsija išgydoma. Tačiau daug dažniau nustatoma idiopatinė epilepsija, kai priežastis taip ir lieka neišaiškinta. Arba radus priežastį smegenys būna jau per stipriai pažeistos ir prasidėję negrįžtami pakitimai, todėl priepuoliai kartojasi. Tada naudojami vaistai, kontroliuojantys priepuolius.

Terapijos esmė

Antiepileptiniai vaistai neišgydo epilepsijos, jie tik padeda kontroliuoti traukulius. Taigi reikėtų suvokti, kad tai yra terapija skirta visam gyvenimui. Gydymo paskirtis yra sumažinti priepuolių skaičių ir stiprumą. Svarbiausias tikslas yra išvengti priepuolių eilės, kurie gali kelti grėsmę gyvūno gyvybei. Net ir idealiai atitaikius gydymą, retkarčiais priepuoliai pasikartoja. Bet jeigu jie nėra dažni, ilgi ir stiprūs, o antiepilepsiniai vaistai nesukelia pašalinio poveikio – laikoma, kad gydymas yra sėkmingas. Taikant teisingą gydymą dviem trečdaliam epileptikų traukuliai sėkmingai kontroliuojami. Tačiau išlieka nemaža dalis gyvūnų, kuriems labai sunku valdyti traukulius.

Gydant epilepsiją reikia labai daug kantrybės. Antiepileptiniai vaistai kiekvieną gyvūną veikia skirtingai, todėl reikia nemažai laiko kol pritaikomas tinkamas gydymas. Be to, su amžiumi vaistų dozės gali kisti. Pradėjus gydymą ar pakeitus vaistą reikia tam tikro laiko kol vaistas pasiekią maksimalų gydomąjį poveikį. Labai sunku stebėti kai Jūsų augintiniui pasireiškia priepuoliai, tačiau jeigu Jūsų veterinarijos gydytojas liepia palaukti – vadinasi taip yra būtina ir nėra būdų kaip pagreitinti vaistų įsisavinimą. Net ir duodant vaistų, gyvūnui gali pasireikšti priepuoliai, todėl labai svarbu sekti jų dažnumą ir trukmę, kad būtų galima spręsti ar gydymas iš tiesų yra efektyvus. Todėl Jūsų veterinarijos gydytojas rekomenduos Jums kalendoriuje žymėtis priepuolių dienas, paros laiką, trukmę ir stiprumą.

Visų antiepileptinių vaistų poveikis yra jaudinimo slopinimas smegenyse siekiant sumažinti galimo priepuolio atsiradimą. Pagrindiniai šunims naudojami vaistai: fenobarbitalis, kalio bromidas ir diazepamas. Šie vaistai gali būti naudojami atskirai arba tam tikromis kombinacijomis. Toks smegenų veiklos slopinimas neretai turi pašalinį poveikį, kaip mieguistumas ir apetito padidėjimas.

Kada pradedamas gydymas?

Prieš pradedant gydymą reikia pasverti kuri rizika yra didesnė, ar traukulių negydymo, ar pašalinio vaistų poveikio. Iš esmės, jeigu gyvūnas patiria priepuolius dažniau negu kartą per porą mėnesių – smegenų pažeidimo ir ligos paūmėjimo riziką yra pakankamai didelė, kad būtų pradėtas gydymas. O jeigu gyvūnas patyrė priepuolių eilę arba status epilepticus, dėl gyvybei pavojingos būsenos gydymas yra primygtinai rekomenduojamas. Taip pat būtina apsvarstyti tokius klausimus kaip bendra gyvūno sveikata, gyvenamoji aplinka ir finansinė situacija.

Ar kada nors bus galima nutraukti gydymą?

Daugumai epileptikui gydymas tęsiamas visą gyvenimą. Tačiau pasitaiko atvejų, kai gyvūnas „pasveiksta“. Dažniausiai taip atsitinka kai tiksliai nustatoma ir pašalinama traukulius sukėlusi priežastis, bet kartais pasiseka ir sergantiems idiopatine epilepsija. Net ir gydant gyvūną priepuoliai neišvengiami, todėl prieš priimant sprendimą nutraukti vaistus reikėtų viską gerai apgalvoti. Paprastai nusprendžiama mažinti vaistų dozes kai priepuolių nepastebima kelis mėnesius. Bet gyvūnas pripranta prie vaistų ir jų staiga nutraukti jokiu būdu negalima, nes gali prasidėti labai stiprūs ir ilgi traukuliai. Todėl gyvūno savininkui vėl tenka apsišarvoti kantrybę, nes vaistų dozės mažinamos labai palaipsniui, o tik atsiradus net ir mažiausiam priepuoliui vėl grįžtama prie pilno vaistų kiekio.

NIEKADA NENUTRAUKITE GYVŪNUI PASKIRTO GYDYMO NEPASITARĘ SU SAVO VETERINARIJOS GYDYTOJU!!!